IV. ŠVIETIMO PASLAUGŲ ATITIKIMAS VISUOMENĖS POREIKIAMS Dr. V. Peleckienė 2012 m.

Paskaitos tikslai: Supažindinti studentus su: 1.Lietuvos švietimo būklės matavimais 2.Socialinio teisingumo rodikliais švietime; 3.Su aukštojo mokslo studijų kokybės problemomis ir tobulinimo kryptimis; 4.Ar aukštasis mokslas yra viešoji prekė? 5.Socialinio teisingumo teorijom švietime

MOKYMASIS

NESIMOKYMAS

REZULTATYVUMAS

25-64 m. besimokančiųjų dalis

Aukštojo mokslo ekonomika Lietuvoje daugiau nei dešimtmetį diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą. Tai darė filosofai, chemikai, inžinieriai, politologai, politikai.... Tačiau ekonomistų balso šiose diskusijose beveik negirdėti. Keista, nes aukštasis mokslas – viena ūkio šakų, teikiančių paslaugą, nors ir nepaprastą.

Koks mūsų universitetų lygis? Nė vienas iš Lietuvoje veikiančių universitetų nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Tai rimtas ženklas, kad kažkas šioje karalystėje negerai, dar 2009 m. pastebėjo R. Kuodis.

Politikai pagaliau suvokė, kad reikia kažką daryti su aukštojo mokslo sistema: pradėjo siūlyti reformos variantus, diskutuoti apie studijų kokybę, finansavimo modelius.

Tačiau atsirado ir didelis būrys skeptikų, daugiausia akademinėje bendruomenėje. Jie mano, kad siūlomos reformos esamų problemų iš esmės neišspręs, o gal net dar labiau jas pagilins.

Kuriuo keliu eiti? Norėdami suvokti, kur turime eiti, iš pradžių pažvelgsime į Lietuvos aukštojo mokslo sistemos evoliuciją per pastarąjį dešimtmetį ir pateiksime ekonominę tos prastos evoliucijos interpretaciją.

Viešųjų finansų sausros padariniai Aukštasis mokslas nebuvo vienintelė valstybės finansuojama sritis Lietuvoje, nukentėjusi dėl neadekvataus finansavimo. Jau žymiai anksčiau kai kurie ekonomistai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos valdžia, turėdama santykinai mažiausią biudžetą ES ir apsižiojusi finansuoti per daug funkcijų, susidurs su kai kurių viešai teikiamų paslaugų sektorių degradavimu.

Visi puikiai pajutome: Kas atsitiko, tarkime, socialinio draudimo ar sveikatos apsaugos sistemoms, O kas dėjosi švietimo srityje, ypač – aukštajame moksle?

Akivaizdu, kad dėl menkų atlyginimų ir mokymo priemonių trūkumo aukštosiose mokyklose pasiliko dirbti prastesni (ir paprastai vyresni) dėstytojai. Akademinis jaunimas ar patyrę kalbų mokantys dėstytojai, negalėdami už menkas algas išlaikyti šeimų, perėjo į privatųjį sektorių arba išvyko dirbti į užsienį.

Aišku, kad dar yra pasišventusių profesorių, dirbančių dėl idėjos, o padėtis aukštosiose mokyklose toli gražu nevienalytė. Tačiau pateiktos tezės neigimas iš esmės reikštų, kad jokių svarbių reformų nereikia. Juk jei geriausi dėstytojai dirba už tokias nedideles algas, sistema labai veiksminga – gamina gerą produktą (išsilavinusius absolventus), turėdama nedidelius išteklius. Kam tada svarstyti apie sistemos finansavimo pagerinimą, mokamas studijas.

Universitetų infliacija Kaip ši sistema reagavo į finansinę sausrą? Siekdamos gauti daugiau pinigų, siauros specializacijos aukštosios mokyklos pasivadino universitetais (paradoksalu): išplėtė neakivaizdines studijas, prikūrė antrinių institutų ir programų, jau nebepatekdavusių į bendrąsias finansavimo schemas. Štai kodėl kai kurie dėstytojai ir aukštųjų mokyklų vadovai pradėjo gyventi visai neblogai ir yra suinteresuoti išsaugoti esamą padėtį.

Dėl bandymo prisidurti papildomų pinigų, diplomų pasiūla padidėjo, o negabių studentų tempimas už ausų aukštosioms mokykloms tapo finansiškai naudingas. Prie finansiškai naudingo aukštojo mokslo masiškumo didinimo prisidėjo ir sistemos sukurta galimybė paduoti prašymą į keliolika vietų iš karto.

Diplomų paklausa ir ką jie duoda Daug jaunų žmonių tuo pasinaudojo – padidėjo ir diplomų paklausa. Turime vieną didžiausių baigiančių studentų skaičių pasaulyje, tačiau tai neišvengiamai susiję su aukštojo mokslo standartų devalvavimu.

Kam tada studentui toks prastas išsilavinimas? Į šį klausimą atsako informacijos ekonomika : diplomas ne tik byloja apie gautas žinias, bet ir yra vadinamoji signalizavimo priemonė darbo rinkoje.

Darbdaviai neturi visos informacijos apie potencialaus darbuotojo charakterio savybes, be to, tokią informaciją rinkti brangu. Todėl jie tiesiog numano, kad prestižinę aukštąją mokyklą baigęs žmogus greičiausiai bus imlus žinioms, (sąžiningas, mokantis kalbų) ir pan.

Diplomo signalas susilpnėjo kai tapo įmanoma per dvejus metus gauti, tarkime, teisės ar verslo vadybos magistro diplomą, prieš tai baigus nesusijusios srities bakalauro programą,

Diplomų neigiami signalai Įstoja beveik visi, baigia – taip pat. Ir nelabai svarbu ką – svarbu turėti kokį nors diplomą. Tiesa, pastaruoju metu kai kurie diplomai jau siunčia neigiamą signalą – darbdaviai darbo skelbimuose jau ima rašyti, kad iš aukštosios mokyklos x prašome nesisiūlyti.

Masinis veržimasis į aukštojo mokslo studijas vyko ir dėl didelio nedarbo po Rusijos krizės. Darbdaviai net iš pardavėjų reikalaudavo aukštojo mokslo diplomo ir mokėti anglų kalbą. Ne, tai nebuvo darbdavių beprotybės pasireiškimas. Taip buvo tiesiog pigiau – į atrankos konkursą nesusirinkdavo minios pretendentų

Štai kodėl jauni žmonės stengėsi gauti diplomą, net ir žinodami, kad greičiausiai pagal specialybę nedirbs. Diplomo siekimo kainą sumažino ir nevaržomos galimybės studijuojant dirbti. Tai geriausiuose Vakarų universitetuose net draudžiama – norima, kad studentas sutelktų dėmesį tik į mokslus.

Ar veiksminga padidinti finansavimą? Visi šie ekonominiai procesai ir vadybos ydos (apačios renkasi vadovybę, kuri nedrįsta daug reikalauti iš nedideles algas gaunančių dėstytojų) lėmė dabartinę padėtį. Ji tenkina nebent aukštojo mokslo nomenklatūrą. Vien didesnių algų dėstytojams mokėjimas kokybės problemų neišspręs

Atvirkščiai: dabartiniai kadrai dar labiau stengsis kabintis už savo kėdžių ir pažangaus akademinio jaunimo ar užsienio dėstytojų taip lengvai neįsileis. Todėl reikia radikalesnio reformų plano, kuris iš esmės pakeistų sistemos dalyvių paskatas. Pvz., R.Kuodis siūlo apsvarstyti universitetų privatizacijos alternatyvą ir štai kodėl.

Ar aukštasis mokslas yra viešoji prekė ? Viešoji prekė išsiskiria dviem ypatybėmis: 1. papildomas vartotojas nesumažina jos prieinamumo kitam vartotojui; 2. vartotoją labai sunku atskirti nuo jos vartojimo ar net neįmanoma.

Dėl šių priežasčių privati rinka arba neteiks šios prekės, arba teiks gerokai per mažai, todėl sumažės visuomenės gerovė.

Pavyzdys – krašto apsauga Jei esamos sistemos teikiamu saugumu naudojasi 3 milijonai tautiečių ir atsiranda dar vienas visuomenės narys, pirmiesiems 3 mln. paslaugos (šiuo atveju saugumo) kiekis nesumažėja.

Krašto apsauga- viešoji prekė Jei paprašytume visuomenės narių iš savo kišenės susimokėti už krašto apsaugą, dauguma jų apsimestų pacifistais ir sakytų man to nereikia, tikėdamiesi, kad kiti sumokės už ją. Štai kodėl krašto apsaugos paslaugą teikia valstybė ir ją finansuoja iš bendrai surinktų mokesčių.

Ar aukštasis mokslas atitinka viešosios prekės kriterijus? Tikrai neatitinka, nė vieno požymio: 1.Didesniam skaičiui studentų reikia daugiau auditorijų ir daugiau dėstytojų. 2. Atskirti nuo paslaugos taip pat galima nesunkiai – neįstojai (nesusimokėjai), į auditoriją neįeisi.

Taigi aukštasis mokslas nėra viešoji prekė priešingai nei teigia kai kurie diskusijose dėl aukštojo mokslo reformų aktyviai dalyvaujantys mokslininkai, pavyzdžiui, prof. Vytautas Daujotis

Todėl įrodinėjimo našta pirmiausia turėtų gulti ant tų, kurie mano, kad aukštosios mokyklos turėtų būti valdiškos, o ne privačios, pečių.

Dėl ko viešai teikiamos neviešos prekės? Valstybės dažnai viešai teikia neviešąsias prekes dėl kitų sumetimų. Kokios gali būti priežastys viešai teikti tokią paslaugą kaip studijos aukštosiose mokyklose?

Išorinė nauda Galima būtų teigti, kad išsilavinę žmonės naudingi aplinkiniams, nes jie dėl to tampa našesni. Jei taip yra, tokią situaciją ekonomistai vadina teigiamu išoriniu poveikiu.

Kitas tokio išorinio poveikio pavyzdys susijęs su visuomenės gyvenimo kokybe, socialine sanglauda. Tikėtina, kad aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus bus linkęs būti geru piliečiu. Mažesnė tikimybė, kad jis pasuks kriminaliniu keliu. Taigi laimi ir piliečiai, ir valstybė – mažiau korupcijos, mažiau išlaidų policininkams ir teismams išlaikyti.

Ekonomikos teorijoje teigiama kad kai yra teigiamas išorinis prekės ar paslaugos vartojimo poveikis, privati rinka tokios prekės teiks per mažai. Tačiau tai nėra priežastis viešai teikti aukštojo mokslo paslaugą – tai tik argumentas, kodėl valstybė turėtų subsidijuoti studentų rengimą.

R. Kuodis mano, kad į dabar siūlomą studento krepšelį reikia žiūrėti būtent kaip į subsidijos būdą, tiek, kiek reikia atsižvelgti į teigiamą išorinį aukštojo mokslo paslaugos vartojimo poveikį.

Paskolų rinkos problemos Dar vienas dažnas pretekstas (o ne rimtas argumentas) teikti nemokamą aukštąjį mokslą, tai studentų ar jų šeimų negebėjimas pasiskolinti lėšų, kad galėtų sumokėti už studijas.

Nebūtų gerai jei neturtingose šeimose gyvenantys, bet gabūs vaikai negalėtų patekti į aukštąsias mokyklas ; taip visuomenė švaistytų žmogiškąjį kapitalą, prarastų daug potencialių genijų.

Būtų galima teigti, kad studentas galėtų skolintis studijoms, bankui užstatydamas savo būsimąsias pajamas. Deja, bankai paprastai nesutinka priimti tokio neapčiuopiamo užstato, o kitokio, materialaus, neturtingieji ir neturi.

Problema rimta tačiau ji pati savaime nėra priežastis viešai teikti aukštojo mokslo paslaugą. Šią paskolų rinkos problemą reikėtų spręsti tiesiogiai: valstybės paprastai paskoloms studentams suteikia garantijas ar įkuria savo paskolų fondus.

Socialinio teisingumo klausimas Bus tėvų, kurie netgi esant galimybei paimti paskolas studijoms, savo vaikams to daryti dėl kokių nors priežasčių neleis ar nuo to atkalbės. Tai gali riboti socialinį mobilumą, nes tokiu atveju šie vaikai gerokai sumenkins savo galimybes visuomenėje.

Šiuo atveju problema – vadinamasis informacinis skurdas. Žmonės nėra gerai informuoti apie naudą, kurią jie gauna baigę aukštąją mokyklą.

Kokia ta asmeninė nauda? Yra du naudos šaltiniai: 1. - vidutinė tikimybė prarasti darbą (tai atspindi faktinis įvairių socialinių grupių nedarbo lygis) žmogui su diplomu yra apie 2 proc., visiems kitiems darbingo amžiaus žmonėms – apie 8–10 procentų.

2. Didesnis darbo užmokestis Yra dėl to, kad jis jį gauna ilgiau (o ne menką bedarbio pašalpą), Ir yra didesnis už neišsilavinusio žmogaus.

Atliktos studijos parodė kad už kiekvienus aukštojoje mokykloje praleistus metus: žmogus gauna 6–7 proc. darbo užmokesčio priedą, kurio negauna aukštosios mokyklos nebaigęs asmuo.

Kitaip sakant, jei penkerius metus mokėtės universitete ir jį baigėte, galite tikėtis vidutiniškai apie 30–35 proc. didesnės algos už tik vidurinę mokyklą baigusį asmenį. Ir šį darbo užmokesčio priedą jūs gausite visą gyvenimą, kol išeisite į pensiją, t. y. apie 40 metų

Biudžeto lėšų švaistymas Ta didžiulė asmeninė nauda, kurią gauna išsilavinęs žmogus, ir yra svarbiausia priežastis, kodėl daug ekonomistų siūlo didinti privataus mokėjimo už aukštąjį mokslą dalį.

Kita svarbi priežastis susijusi su klausimu, kas gauna šią paslaugą. Garsus anglų ekonomistas, vienas žymiausių aukštojo mokslo sistemų finansavimo ekspertų (šiuo klausimu išleidęs atskirą knygą) Nicholasas Barras teigia, kad universitetų finansavimas daugumoje šalių yra regresyvinis, t. y. iš bendrųjų mokesčių pajamų, o naudą gauna daugiausia vaikai iš vidutinės klasės ir elito!

Jei tuo netikite, pabandykite prisiminti nors vieną Seimo narių ar kitų žymių Lietuvos šeimų, dažnai besipuikuojančių žurnaluose blizgiais viršeliais, atžalą, kuri būtų nuėjusi, pavyzdžiui, į karinę tarnybą, o ne į aukštąją mokyklą.

Kaip padaryti, kad mokamos studijos būtų labiau prieinamos Ką daryti, kad paskatintume vaikus, nepriklausančius vidurinei klasei ir elitui, studijuoti aukštosiose mokyklose? Atrodytų, mokamos studijos dar labiau atitolina šį siekį.

N. Barras siūlo naudoti neseniai Didžiojoje Britanijoje įdiegtą metodą – paskolas, susietas su pajamomis. Studentai jas imtų tam, kad susimokėtų už mokslą ir pragyvenimo išlaidas, o jas grąžintų baigę studijas. Įmoką sudarytų x procentų pajamų. Tai būtų lyg savotiškas papildomas kelių procentų pajamų mokestis. Jis ir administruojamas būtų per pajamų mokesčio sistemą.

Kuo žavi ši idėja? 1. paskolų sistema tampa ir draudimo sistema – jei neturi pajamų, nereikia mokėti ir įmokų. Kitaip tariant, pritaikomas galėjimo mokėti principas: jei gaunate nedideles pajamas, paskolos grąžinimo įmokos bus nedidelės. 2, tokiai valstybės organizuotai (ar garantuotai) paskolų sistemai neiškyla užstato problemos – pačios pajamos yra užstatas.

Skolų naštos mitas Lietuvoje dažnai girdimas argumentas, kad jauni žmonės, peržengę universiteto slenkstį, bus užkrauti skolų našta ir po ja palūš. Atrodytų, kas čia tokio – jauni žmonės skolinasi šimtus tūkstančių būstui, kodėl jie negali pasiskolinti paslaugai, kuri jiems tokia naudinga

Tačiau ar tokia jau didelė ta skolų našta? Žinomas JAV ekonomistas Thomas Sowellas atkreipė dėmesį, kad vidutinė už aukštąjį mokslą JAV mokėjusio studento skola baigus universitetą tėra apie 20 tūkst. dolerių – tiek, kiek kainuoja nebrangus automobilis.

Ką dar išspręstų privatus mokamas aukštasis mokslas Jei už šią paslaugą reikėtų mokėti (beveik) visą kainą, valdžia nebesubsidijuotų emigruojančių specialistų. Taip pat nebereikėtų svarstyti, ką laikyti gerai besimokančiu studentu. Kiek iečių dėl to sulaužyta... Kita vertus, remti geriausius ir gabiausius, kurie patys nesunkiai užsidirbs, kad grąžintų paskolą, nelabai protinga.

Konstitucijos 41str. Sakote, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje parašyta, jog gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas?

Nemokamų pietų nebūna Ekonomistų žodyne nėra žodžio nemokamas – jie dažnai sako, kad nemokamų pietų nebūna, t. y. už juos sumoka kiti. O šiuo atveju net tie, kurie iš viso nesimoko universitetuose. Jei universitetai būtų privatūs, konstitucinė problema atkristų savaime.

Lietuvos Konstitucijos 41 str. skelbia, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Tokia yra Konstitucinė garantija. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija, paremta Seimo, nusprendė apeiti šią garantiją ir Įstatymu įteisino reformą, kuri pertvarkė valstybines aukštąsias mokyklas į viešąsias įstaigas.

Ši reforma valstybinėms aukštosioms mokykloms suteikia galimybę pritraukti rėmėjus, savo nuožiūra nustatinėti atlyginimus, stipendijų dydžius ir verstis ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos (aukštosios mokyklos) veiklos tikslais – šis paskutinis 7 str. 12 punkto sakinys liudija koks yra dviprasmiškas pats įstatymas.

Dabar pagal naują juridinę ekvilibristiką valstybinė aukštoji mokykla yra ne valstybinė aukštoji mokykla, bet… viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą.

Dėl noro gauti bet kokį diplomą Lietuvoje buvo masiškai švaistomas žmogiškasis kapitalas ir finansai. Jei žmogus nori būti inžinieriumi, bet neįstoja ir todėl nenoriai kremta širdžiai nemielas studijas, tačiau pagal šią specialybę net nežada dirbti, tokia sistema tikrai nėra veiksminga

Jei toks žmogus turėtų už studijas sumokėti visą kainą, jis atsakingiau rinktųsi, kur studijuoti, ir stengtųsi panaudoti šias specifines žinias dirbdamas pagal specialybę. Be to, ir iš dėstytojų būtų daugiau reikalaujama.

Aukštųjų mokyklų privatizacijos idėja ir (beveik) viso mokėjimo už studijas idėja gali atrodyti radikali ar šventvagiška, kadangi aukštasis išsilavinimas daug kam atrodo kaip pamatinė žmogaus teisė.

Bet juk kasdienė duona yra gerokai svarbesnė pamatinė teisė, tačiau nemanome, kad mokėti už ją parduotuvėje yra blogybė. Taigi, nors tikroji aukštojo mokslo sistemos reforma yra už horizonto linijos, apie jos pranašumus ir trūkumus visiems pagalvoti verta.

Socialinio teisingumo teorijos ir švietimas Teisingumo švietimo sektoriuje klausimas darosi vis aktualesnis: ne tik Europos, bet ir pasauliniu mastu dėl daugybės priežasčių:

1 priežastis plinta besimokančiųjų arba jų šeimų įmokos švietimo ir studijų įstaigoms, todėl kyla klausimai dėl įmokų dydžio teisingo nustatymo ir paskirstymo tiems, kas jas turi mokėti.

2 priežastis dominuoja įsitikinimas, kad švietimas yra paslauga, kurią valstybė privalo suteikti visiems savo piliečiams, todėl nuolat susiduriama su klausimu, kaip tą paslaugą paskirstyti teisingai, nes ištekliai visada yra riboti.

3 priežastis švietimo srityje neišvengiama prievartos elementų : pvz., privalomas pagrindinis išsilavinimas, įvairios privalomos programos ir t.t. Kita vertus, diferencijuojasi besimokančiųjų ir jų šeimų poreikiai ir tikimasi didesnės pasirinkimo laisvės

Koks privalomumo ir pasirinkimo derinys yra teisingas? Kiek socialinis teisingumas yra būtinas, o koks neteisingumas yra pateisinamas, toleruotinas, kadangi atliekami tyrimai rodo, kad labiau išsilavinę žmonės yra sveikesni, ilgiau gyvena, socialinis sluoksnis lemia išsilavinimo galimybes, o išsilavinimas lemia galimybes patekti į aukštesnį socialinį sluoksnį ir t.t.

Socialinio teisingumo svarba Ypatingai socialinio teisingumo klausimai tampa svarbūs vykstant visuomenės pokyčiams. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva pergyveno radikalius visuomeninius pasikeitimus.

Teisingumo teorijos ir švietimas Paprastai teisingumo teorijos nebūna tiesiogiai nukreiptos į švietimo sritį. Dažniausiai jos apima fundamentalius tikslus. Teisingumo teorijos dažniausiai aprašo: idealios, teisingumo principais besiremiančios valstybės modelį; argumentų seką, paaiškinančią, kodėl tokia valstybė yra teisinga; teorijos taikymo lauką.

Prielaidas apie teisingumą švietimo srityje galima daryti remiantis universaliais paskirstymo principais. Visos teisingumo teorijos remiasi prielaida, kad visi žmonės yra lygūs. Tačiau kyla klausimas, kokio pobūdžio turi būti ta lygybė. Teisingumo teorijų tikslas yra padėti mums nuspręsti, kokios lygybės reikalauja teisingumas.

Sprendžiant teisingumo problemą į švietimą yra žiūrima kaip į sistemą, kurios tikslas išeina už jos pačios ribų ir kurios funkcija yra įvesti jaunus žmones į šiuolaikinį pasaulį.

Teisinga švietimo sistema yra tokia kuri prisideda prie teisingos visuomenės kūrimo. Visgi tuo negalima apsiriboti, nes vaikai ir jaunimas nėra tik priemonė galutiniam tikslui pasiekti. Taigi ir švietimo sistemos viduje turi galioti tokie pat teisingumo principai, kaip ir suaugusiųjų pasaulyje.

Švietimo sistema dažniausiai yra bejėgė ištaisyti kitų sistemų generuojamą neteisybę ir nelygybę. Tačiau ir pati švietimo sistema taip pat generuoja nemažai nelygybių, kurios gali ir turi būti kvestionuojamos teisingumo požiūriu. Mokyklos sukuria objektyvią žinių nelygybę.

Ši nelygybė atsiranda dėl to, kad moksleiviai yra vertinami ne individualiai, bet lyginant juos su kitais ir išskiriant tuos, kurie patiria sėkmę arba nesėkmę mokymosi proceso metu. Silpniausiems mokiniams dažnai yra sudaromos mažiau palankios mokymosi sąlygos nei kitiems. Taigi neteisingumas ir nelygybė kyla tiek iš visuomenės apskritai, tiek ir iš švietimo sistemos

Jei švietimo sistemos kuriama nelygybė yra suvokiama kaip neteisinga, tai gali turėti rimtų padarinių socialinėje ir politinėje erdvėje. Todėl lygybės ir teisingumo klausimai švietime tampa sociologinių teorijų objektu.

Pažinus teisingumą įvairių teorijų požiūriu atskleidus jo pasireiškimą švietime įvairiais aspektais, pripažįstant teisingumo švietimo srityje svarbą ir siekiant sumažinti neteisingumą ar net jo išvengti, teisingumo klausimas perkeliamas į viešosios politikos ir vadybos sritį.

Neteisingų nelygybių įvertinimui jų išgyvendinimo monitoringui reikalingi rodikliai, kurie tampa tokiais pat svarbiais kaip ir ekonominės nelygybės rodikliai pvz.: nepakankamai išsilavinusių žmonių skaičius labai susijęs su ilgalaikių bedarbių skaičiumi; įgytas išsilavinimas yra vienas iš pagrindinių pajamų paskirstymo veiksnių; nuo priešmokyklinio ugdymo priklauso vaiko tolimesnė ateitis ir galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime ir t.t.

Terminas teisingumas yra vartojamas įvairiuose kontekstuose Labai paprastas teisingumo skirstymas į formalųjį ir materialųjį. Formalusis reiškia teisingumą kaip teismo sprendimą, kuris atitinka įstatymą. Tokios teisingumo sampratos paprastai nepakanka. Juk patys įstatymai gali būti neteisingi.

Ne visi vienodai gali pasinaudoti vienu ir tuo pačiu įstatymu – ko vertas visiems lygios teisės laisvai pasirinkti profesiją deklaravimas, jeigu vaikas gyvena skurdžiame rajone, kuriame prastai veikianti mokykla neparengia konkurencijai stojant į universitetą?

Todėl turi būti kreipiamas dėmesys ir į materialųjį teisingumą, kuris suprantamas kaip paskirstymo tvarka arba kaip socialinis teisingumas. Jis apima dalyvavimo visuomenės kooperacijoje naštos (pvz., mokesčių valstybei) ir naudos (pvz., valstybės institucijų teikiamų paslaugų) paskirstymą.

Švietimo srityje paskirstomasis institucijų teisingumas yra susijęs su šios srities įstatymų ir švietimo įstaigų veiklos vertinimu. Vertinama ar teisingai visuomenės nariams tenka su švietimo sistema susijusi našta ir nauda.

Pastarieji gali būti iliustruojami, atitinkamai, mokesčiais arba studentų įmokomis, skirtomis išlaikyti švietimo institucijas (našta) ir galimybėmis įgyti profesiją (nauda). Nors teisingumas nėra vienintelis institucijų vertinimo kriterijus, tačiau dažniausiai šis kriterijus yra labai svarbus. Taip yra vertinant ir valstybinę švietimo sistemą bei švietimo institucijų veiklą.

Šiame kontekste teisingumas yra suprantamas kaip teisingas galimybių paskirstymas įgyti labiausiai vertinamas kvalifikacijas ir užimti labiau geidžiamas profesines pozicijas. Pvz., gali būti nagrinėjama, ar egzaminavimo sistema neveikia kaip tam tikros grupės privilegijavimo metodas. Šiuo požiūriu švietimo turinys yra kur kas mažiau svarbus.

Tačiau ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal libertarią sampratą, kuri yra kilusi iš XIX a. senojo liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą, išskyrus nedideles išimtis, yra moraliai klaidingas.

Šiuolaikiniai libertarai (F. A. Hayek ir M. Friedman) tokį požiūrį grindžia ne moraline nuostata, o gerovės maksimizavimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės intervencijos į žmonių gyvenimą siekiant teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota.

Socialinio teisingumo vaikymasis ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko iš vis nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. Valstybės perskirstomasis vaidmuo yra tik neišvengiamas blogis, su kuriuo tenka susitaikyti, kai reikia užtikrinti viešųjų gėrybių teikimą, kurių neteikia rinka, ir kai labai ribotai reikia padėti skurstantiems.

Tarpasmeniniai santykiai Teisingumas gali būti analizuojamas ir kitokiais aspektais: kaip tarpasmeninių santykių sritis ir viešųjų institucijų veiklos sritis.

Individualus ir socialinis teisingumas Individualus teisingumas nusako individų dorybę, o socialinis teisingumas – institucijų dorybę. Individualaus teisingumo požiūriu vertinami dviejų asmenų tarpusavio santykiai: koks elgesys vienas kito atžvilgiu yra teisingas ir koks ne.

Institucijos yra sukurtos visuomenės jų išlaikymo našta ir teikiama nauda dažnai priklauso nuo kolektyvinių sprendimų: pvz., parlamento priimti įstatymai, savivaldybės įsteigta mokykla ir jų teisingumo problematika aprėpia daugelio žmonių tarpusavio santykius.

Individualus ir socialinis teisingumas yra tarpusavyje glaudžiai susiję reiškiniai Žmonės noriau veikia būdais, kurie nesikerta su institucijų nustatytomis taisyklėmis, įstatymais ir gali būti pateisinami prieš save ir kitus kaip teisingi, net jei tas neatneša jiems tiesioginės asmeninės naudos.

Socialinis teisingumas kaip socialinė politika yra natūralus visų demokratinių visuomenių siekis, išliekantis vienintele ilgalaike taikos plėtros bei išsaugojimo, tolerancijos bei harmonijos pasaulyje garantija,

Utilitarizmas Utilitaristai pripažįsta, kad nors įgimti gabumai yra skirtingi, su jais reikia skaitytis, kad švietimas atneštų visuomenei daugiau naudos negu kaštų. Tam būtina įdiegti mokymosi pasiekimų standartus, kurie nusakytų, kokias žinias mokinys ar studentas turėtų įgyti, kad kaštai jo išsilavinimui neviršytų numatomos naudos.

Šios perspektyvos požiūriu mokinys ar studentas turėtų nutraukti savo mokslus, jei visuomeniniai kaštai dėl tolimesnio jo mokymosi viršija numatomą socialinę naudą – individualią ar kolektyvinę. Šios teorinės perspektyvos principais yra paremtos dauguma šiuolaikinių švietimo sistemų.

Dažnai tas nėra daroma tiesiogiai tačiau švietimo sistemos kasdienybėje galioja principai, verčiantys daugiausia resursų investuoti į pačius gabiausius moksleivius bei studentus, siekiant užtikrinti aukščiausius rezultatus bei pasiekimus. Šie principai yra susijęs su Pareto optimizacijos principo pritaikymu švietimo srityje, t.y. ribinės naudos optimizacija.

Pareto principas teigia jog situacija yra optimali, jei yra nebeįmanoma padidinti visų individų pasitenkinimo vienu metu arba jei yra nebeįmanoma padidinti dalies populiacijos pasitenkinimo, nepakenkiant kitai populiacijos daliai.

Stiprioji utilitarizmo perspektyvos pusė ji apeliuoja į resursų ribotumą bei efektyvų jų panaudojimą. Vis dėlto ekonominio naudingumo ir efektyvumo principai švietimo srityje ne visada gali būti pritaikomi. Pvz, remiantis utilitarizmo principu, iš švietimo sistemos anksti turėtų pasitraukti mokymosi sunkumus ar menką motyvaciją turintys asmenys, o resursai turėtų būti nukreipti į gabesnius studentus.

Meritokratinės teorijos Teisingumo teorijų smerkiamai nelygybei, kurią nulemia prigimtinės aplinkybės, dažnai yra priešpastatoma pateisinama nelygybė, nulemta individualių nuopelnų. Šio požiūrio šalininkai mano, kad daugiau švietimo išteklių nusipelno moksleiviai ir studentai, kurie pasiekia geresnių mokymosi rezultatų.

Yra manoma, kad pažangumą ir gerus mokymosi rezultatus lemia ne tiek prigimtiniai asmens gabumai, talentai ar palanki aplinka, kiek įdėtas darbas, pastangos bei tinkamos nuostatos. Šios teorinės perspektyvos įkvėptas teisingumo švietime kriterijus yra tas, jog geriausios mokymosi sąlygos turi būti užtikrinamos pažangiausiems moksleiviams ir studentams, nepriklausomai nuo kitų charakteristikų (socialinio ir ekonominio statuso, lyties ir pan.).

Kitas plačiai paplitęs nuopelnų principo suvokimas yra tas, jog mokymosi karjeros galimybės turi priklausyti tik nuo moksleivio ar studento pademonstruotų mokymosi rezultatų. Yra skatinama konkurencija, kuri remiasi formaliu moksleivių ir studentų žinių bei gebėjimų įvertinimu.

Silpnoji meritokratinių principų vieta, yra ta, jog per daug pasitikima mokymosi rezultatų vertinimo objektyvumu bei daroma prielaida, kad ankstesni mokymosi rezultatai visiškai atspindi būsimo mokymosi rezultatus.

Be to, nuopelnų sąvoka yra kritikuojama kaip socialiai tendencinga, nes atsiranda vis daugiau įrodymų, jog geresnius mokymosi pasiekimus gali nulemti geresnė finansinė padėtis, kultūriniai bei socialinės galios skirtumai. Tas pats liečia ir norą dirbti, kuris irgi yra, bent iš dalies, nulemtas socialinės kilmės ir šeimyninių aplinkybių.

Nuopelnų principo taikymas švietimo sistemoje pasak kritikų, kelia galimybių nelygybės atsiradimo grėsmę. Ypač socialiai neteisinga yra laikoma praktika, kai nusipelnę mokiniai yra išskiriami anksti mokymosi procese ir jiems yra užtikrinamos geresnės mokymosi sąlygos nei likusiems jaunuoliams.

Tai sukuria nelygias mokymosi sąlygas ir veda link didesnio atotrūkio tarp akademinio elito ir kitų šalies gyventojų. Tokią nelygybę bandoma teisinti teigiant, jog tai yra vienintelis būdas išsaugoti intelektualinį išsilavinusių ir turtingų šeimų palikimą.

Kompensavimo principu paremtos teorijos Kompensavimo principas yra priešingas nuopelnų bei gabumų principui. Pagrindinė šio principo nuostata yra, jog siekiant lygybės tarp žmonių bei lygių galimybių užtikrinimo, yra būtina daugiau dėmesio skirti mažiau įgimtų gabumų turintiems asmenims bei tiems, kas gimė mažiau privilegijuotuose socialiniuose sluoksniuose.

Siekiama užtikrinti lygybę tarp žmonių Taip yra siekiama kompensuoti jiems kilmės bei gamtos padarytą skriaudą bei padidinti lygybę tarp žmonių. Laikantis šio modelio daugiau resursų turėtų būti skiriama prastesnių mokymosi rezultatų pasiekusiems moksleiviams (bent jau pradinėse švietimo sistemos pakopose).

Kritika Yra matuojama ne tik tai, kiek resursų yra skiriama vargingesnių ar mokymosi sunkumų turinčių vaikų lavinimui, bet ir jų mokymo kokybė, palyginus su turtingų vaikų mokymo kokybe. Kompensavimo principas yra kritikuojamas utilitaristų dėl ekonominio nepagrįstumo, o gabumų kriterijaus švietime šalininkų už gabesniųjų moksleivių bei studentų potencialo sumenkinimą.

Šį principą kritikuoja ir J. Rawlsas jo teigimu, gyvenimas pilietinėje visuomenėje neturėtų panašėti į lenktynes su kliūtimis, o turėtų būti paremtas bendradarbiavimo principu. Todėl teisinga švietimo sistema turėtų prisidėti prie gėrybių paskirstymo, paremto teisingo susitarimo principais.

Pamatiniu J. Rawlsas laiko skirtingumo principą kurio esmė yra pagerinti ilgalaikius mažiau privilegijuotų visuomenės narių lūkesčius ir padėtį. Jei tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia daugiau dėmesio skirti gabesniems visuomenės nariams, tai yra pateisinama. Jei ne, toks elgesys bus laikomas nelygybės forma.

Kolektyvistinės teorijos socialinį teisingumą sieja su lygybe, laisve ir brolybe. Šioms vertybėms skirtingi autoriai teikia skirtingus svorius. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis teisingumas turėtų būti įgyvendintas. Vieni sutinka su liberalais, kad socialinis teisingumas gali būti įgyvendintas derinant rinkos mechanizmą su valstybės intervencija, o kiti (marksistai) nemato socialinio teisingumo įgyvendinimo galimybės nepakeitus rinkos sistemos.

Kolektyvistų požiūris į gerovės valstybę bendrai ir valstybės vaidmenį konkrečiai švietime yra prieštaringas: Vieni (marksistai) nusiteikę priešiškai, nes tokį valstybės vaidmenį tapatina su socialine kontrole ir esamos neteisingos sistemos išsaugojimu, o kiti siūlo pasinaudoti valstybės pagalba silpnesnių visuomenės klasių ir grupių gerovės padidinimui.

Pastarųjų požiūris į valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą švietimo srityje dideliu mastu suderinamas su liberalų požiūriu. Taigi šiuo atžvilgiu tiktų ir anksčiau jau paminėtos nuostatos į socialinio teisingumo įvertinimui reikšmingus rodiklius.

Kolektyvistų požiūriu reikšmingi yra ne tik švietimo pasiekiamumą, nepriklausimai nuo veiksnių, nesusijusių su gebėjimu mokytis bei studijuoti, atspindintys rodikliai, bet ir švietimo tinklo institucinę sąrangą leidžiantys įvertinti rodikliai pvz., valstybinių ir privačių mokyklų santykis ir kt.

J.Rawlsas teisingumo teorijoje bando sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus, sukuriant tokias lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų gerovės suvokimo.

J.Rawlsas įsivaizdavo teisingumą kaip situaciją, kai sprendimai dėl pagrindinių visuomenės bei institucinių taisyklių yra priimami sąmoningai, bet po nežinomybės skraiste – tai yra nežinant tokių faktų apie save (socialinio statuso, prigimtinių pranašumų, galios pozicijos), kurie trukdytų priimti nešališkus bei teisingus sprendimus.

M. Walzer nepriklausomybės teorija M. Walzer, kiekvienoje situacijoje atsiranda nelygybių, kurių taisymas sukelia naujas nelygybes tarp galią turinčios ir neturinčios pusių.

Taigi probleminis klausimas yra ne nelygybė, bet dominavimas. Teisingumas reikalauja, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip dominavimo priemonė

Prielaidą dominavimui sudaro įvairios privilegijos bei gėrybės, kurios sudaro sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Paprasta lygybė – kai visi turi po lygiai privilegijų bei gėrybių – yra neįmanoma. Taigi yra siekiama kompleksinės lygybės – situacijos, kai privilegijos ir gėrybės yra tarpusavyje nepriklausomos, t.y. negalima už pinigus nusipirkti išsilavinimo.

Pradiniame švietimo sistemos etape turi būti užtikrintas tam tikras paprastos lygybės lygis, t.y. minimalūs mokymosi standartai. Čia yra svarbi rezultatų lygybė, nes visi turi įvaldyti minimalų mokymosi turinį. Šiame etape neproporcingai didelė dalis resursų gali būti skirta mokymosi sunkumų turintiems moksleiviams.

Tolimesnio išsilavinimo etape turi būti atsižvelgiama į individualius interesus, poreikius ir gebėjimus. Šiame etape yra svarbu užtikrinti kompleksinę lygybę. Gėrybių nepriklausomumo reikalavimas numato, jog mokslas turi būti nemokamas. Tačiau to nepakanka

Paradoksas slypi tame kad kuo geriau yra užtikrinta paprastoji lygybė pradiniame mokymosi etape, tuo labiau padidėja konkurencija dėl stojimo į prestižinių profesijų studijų šakas. Kai didėja konkurencija, galią bei privilegijas turintys asmenys yra linkę mobilizuoti savo resursus, kad būtų užtikrintas tolimesnis išsilavinimas jų vaikams.

Galimas sprendimas yra atskirti profesinį diplomą nuo būsimų turtų ir galios, t.y. sumažinti mokyklų vaidmenį socialinės reprodukcijos procese. Yra argumentuojama, kad šalyse, kurios pasižymi didesne lygybe, ryšys tarp gauto diplomo ir profesinės situacijos yra silpnesnis.

Mažesne lygybe pasižyminčiose šalyse profesijos prestižas (ir dažnai aukšta kaina) yra tiesiogiai susiję su tolimesne profesine sėkme, turtais ir galia.

Siekiant kompleksinės lygybės yra siūloma profesinio išsilavinimo teikimą palikti ne vien mokslo institucijų kompetencijai, bet taip pat jį integruoti į profesinį gyvenimą. Tokia sistema, pasak M. Walzer, išlygintų galimybes profesinėje srityje ir sudarytų sąlygas sėkmingos profesinės karjeros siekti visiems, turintiems panašių gabumų, o ne vien turtingiems arba labai gabiems, bet nepasiturintiems.

Yra argumentuojama, kad didesnė lygybė profesinės reprodukcijos sferoje galiausiai yra socialiai naudinga, nes atsakingas pozicijas užimtų gabesni, o ne turtingesni bet mažiau gabūs asmenys.

Klausimai 1.Kokius žinote Lietuvos švietimo būklės matavimus? 2.Kokie yra socialinio teisingumo rodikliai švietime? 3.Kokios yra aukštojo mokslo studijų kokybės problemos ir jų sprendimo kryptys? 4.Ar aukštasis mokslas yra viešoji prekė? 5.Išvardinkite socialinio teisingumo teorijas švietime.