KONTROLĖ asist. L. Mašalienė

Kontrolė Kontrolė – tai procesas, kurio metu nustatoma, kiek atliktoji veikla atitiko lauktus rezultatus, ir, esant reikalui, atliekami koreguojami veiksmai. Kontrolės proceso etapai: 1. Kriterijų ir metodų veiklos kokybei įvertinti kūrimas. 2. Veiklos kokybės vertinimas. 3. Nustatymas, ar veiklos kokybė atitinka kriterijus. 4. Koreguojamieji veiksmai.

KOKYBĖS SAMPRATA Švietimo kokybę sudaro (pagal McGinn ir Boden, 1985): 1. Pradinių sąlygų kokybė; 2. Ugdymo proceso kokybė; 3. Rezultatų kokybė; 4. Pasekmių kokybė; 5. Pridėtinė vertė.

Švietime naudojamos 3 matavimo kategorijos: 1. Atitiktis ekspertų nustatytiems kokybės standartams. 2. Atitiktis bendru susitarimu nustatytiems kriterijams. 3. Individualaus kliento poreikių patenkinimas.

Ugdymo įstaigų charakteristikų lentelė (pagal Rado, 2001): Elitinė ugdymo įstaigaKokybiška ugdymo įstaiga Atliekama besimokančiųjų atrankaMokomi visi norintieji Diegiamos sudėtingesnės eksperimentinės programos Programos pritaikomos prie klientų poreikių ir atitinka jų lygį Pasitelkiami papildomi specialistai, besimokantiems tenka didesnis krūvis Tobulinama įprasta mokymo įstaigos veikla Stengiamasi įdarbinti geriausius mokytojus Stengiamasi suburti vienminčius Pasiekiami geri egzaminų rezultatai, besimokantieji konkuruoja tarpusavyje Orientuojamasi į skirtingus besimokančiųjų gebėjimus

Mokslo universiteto ir paslaugų universiteto skirtumai (pagal Cummings, 1995): Mokslo universitetasPaslaugų universitetas Akademinės studijosSpecializuotos studijos Dviejų lygių studijos ir / arba profesinės studijos Daugiausia antrojo lygio studijos, organizuojamos atsižvelgiant į klientų pageidavimus Kursas dėstomas pusmetį ar metusKurso trukmė - nuo savaitės iki kelių mėnesių Nuolatinis personalasDaug pagal terminuotą sutartį dirbančių darbuotojų Mokslas svarbiau už studijasMokslas ir studijos vyksta lygiagrečiai skirtinguose padaliniuose Laisvas tyrimo objekto pasirinkimasCentralizuotas planavimas ir užsakomieji tyrimai Finansavimo šaltiniai – biudžeto ir fondų lėšosFinansavimo šaltinis – sutartys

Pagrindinė ugdymo turinio kokybės problema Pagrindinė ugdymo turinio kokybės problema – kaip pasiekti tinkamą pusiausvyrą tarp trijų nelengvai suderinamų prioritetų: 1. Perteikti ir išsaugoti kultūros paveldą plačiąja šio žodžio prasme. 2. Suteikti žinių apie šiuolaikinę poindustrinę ir multikultūrinę visuomenę bei moderniąsias technologijas. 3. Palikti pakankamai erdvės gebėjimų formavimui ir tobulinimui, atsisakant faktologijos, t.y. ugdymo turinio perkrovos faktine medžiaga.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) švietimo indikatorių sistema: švietimo kontekstas; finansiniai ir žmonių ištekliai; švietimo prieinamumas, aprėptis ir tęstinumas; mokymosi aplinka ir mokyklų organizavimas; švietimo pasekmės individui, visuomenei ir darbo rinkai; moksleivių pasiekimai.

STANDARTAI Standartų sudėtinės dalys: pagrindinis tikslas; svarbiausi vaidmenys (funkcijos); kompetencijos vienetai; elementai; veiklos kriterijai; apibrėžimai.

KOKYBĖS LAIDAVIMO SISTEMOS: Inspektavimas. Inspektavimo sistema yra vienas iš seniausiai švietime taikomų kokybės laidavimo būdų. Kvalifikaciniai pedagogų rengimo reikalavimai. Privalomi mokytojų rengimo komponentai: bendrasis humanitarinis ir socialinis, pedagoginis – psichologinis išsilavinimas bei dalykinis pasirengimas.

Pedagogų atestavimo sistema. Kvalifikacijos kategorijos: mokytojas; vyresnysis mokytojas; mokytojas metodininkas; mokytojas ekspertas. Ugdymo įstaigų vadovų atestavimo sistema. Kvalifikacijos kategorijos: trečioji; antroji ir pirmoji.

AUDITAS Auditas yra plataus masto patikrinimas, kurio metu įvertinama organizacijos būklė ir turimi ištekliai plačiąja prasme. Paprastai auditas skirstomas į vidaus ir išorės. Auditas gali būti išsamus arba dalinis.

Pasak Hargreaves ir Hopkins (1991), dalinio audito metu švietimo organizacija gali įvertinti vieną kurį nors savo veiklos aspektą, pvz: moksleivių kontingentą; mokomųjų programų kokybę ir jų įgyvendinimą; moksleivių pažangumą ir egzaminų rezultatus; moksleivių lankomumą, punktualumą ir elgesį; taikomus mokymo metodus ir formas; pedagogų atliekamus vaidmenis ir funkcijas; administracijos darbą; santykius su tėvais; bendravimą su vietos bendruomene; ryšius su kitomis ugdymo įstaigomis; mokyklos sukurtus ir iš aukštesnių švietimo institucijų gautus dokumentus; materialinius ir finansinius mokyklos išteklius.

Mokyklos vidaus auditu siekiama: 1. Įvertinti esamą padėtį ir išsiaiškinti mokyklos privalumus bei trūkumus. 2. Nustatyti mokyklos plėtros prioritetus. 3. Fiksuoti gerosios praktikos pavyzdžius ir juos skleisti mokykloje.

Atliekant mokyklos vidaus auditą, ieškoma atsakymo į 3 klausimus: 1. Kaip mums sekasi? 2. Iš kur mes tai žinome? 3. Ką darysime toliau?

Lietuvoje sukurta vidaus audito sistema apima septynias sritis: 1. Ugdymo turinį; 2. Mokymosi pasiekimus; 3. Mokymąsi ir ugdymą; 4. Pagalbą moksleiviams; 5. Etosą; 6. Išteklius; 7. Mokyklos valdymą ir kokybės garantavimą.

Pačios bendriausios rekomendacijos mokyklos veiklos rodiklių analizei yra šios: 1. Ugdymo turiniui vienas iš pagrindinių metodų yra dokumentų analizė. 2. Mokymosi pasiekimams nustatyti taip pat taikoma dokumentų analizė. 3. Mokymuisi ir ugdymui įvertinti būtų tikslinga suburti diskusines grupes iš mokytojų bei moksleivių. 4. Pagalbai moksleiviams tirti tinka interviu, nuostatų ir vertybių tyrimai, anketinės apklausos, stebėjimai ir kt. 5. Etosą detaliausiai įvertina anketinės apklausos. 6. Ištekliai gali būti tiriami analizuojant dokumentus. 7. Mokyklos valdymo ir kokybės garantavimo vertinimui ypač svarbu aiškiai apibrėžti tikslus, išstudijuoti dokumentus, atlikti apklausas bei interviu.

VISUOTINĖS KOKYBĖS VADYBA Visuotinės kokybės vadyba yra vadybos metodas, kuriuo stengiamasi nuolat tobulinti darbo organizavimo procesus.

Esminės nuostatos, į kurias turi atsižvelgti pagrindiniai organizacijos vadovai: 1. Visuotinis apsisprendimas siekti puikios kokybės. 2. Apsisprendimas tenkinti klientą. 3. Įgaliojimų suteikimas darbuotojams.

Principai, kuriuos įgyvendina viduriniojo lygmens vadybininkai: 1. Grupinis darbas. 2. Ištisinė integracija. 3. Kokybės standartų kūrimas. 4. Kokybės matavimas. 5. Tolydus kokybės gerinimas.

Vadybos priemonės, kurios taikomos kasdieninėje organizacijos veikloje: 1. Modelių žvalgyba. 2. Mokymas. 3. Orientacija į procesą. 4. Problemų identifikavimas. 5. Problemos sprendimas. 6. Darbo kokybės užtikrinimas. 7. Aktyvi vadyba. 8. Tiekėjų kokybės laidavimas. 9. Bendravimas. 10. Darbuotojų pripažinimas ir skatinimas.

Cotton (1994) siūlo šiuos visuotinės kokybės vidurinėje mokykloje (gimnazijoje) diegimo orientyrus: Ugdyti moksleivius, galinčius sėkmingai rasti vietą visuomenėje. Diegti naują kokybės filosofiją. Orientuotis ne į pažymius, bet į kokybišką ugdymo procesą. Užuot pasikliovus standartizuotų testų rezultatais, skatinti moksleivių kūrybiškumą ir norą eksperimentuoti. Padėti gerinti ugdymo kokybę žemesniuose bendrojo lavinimo lygmenyse tam, kad į gimnaziją ateitų geriau pasirengę moksleiviai.

Laiduoti nuolatinę akademinę moksleivių pažangą. Sudaryti sąlygas tobulinti kvalifikaciją visiems mokyklos darbuotojams. Gerinti vadovavimo mokyklai kokybę. Sudaryti tokią aplinką mokykloje, kuri skatintų žmones laisvai išsakyti savo nuomonę ir nebijoti rizikuoti. Diegti komandinio darbo principus.

Vengti lozungų, tuščių pažadų ir deklaratyvumo. Atsisakyti kiekybinių rodiklių bei kvotų (tokių kaip egzaminų rezultatų pagerinimas 10% ar nubyrėjimo sumažinimas 5%). Vengti formalaus darbuotojų bei moksleivių vertinimo ir lyginimo. Skatinti kurti individualias kiekvieno darbuotojo saviugdos programas. Įjungti į šį procesą visu bendruomenės narius.

SANTYKIAI SU APLINKA Švietimo organizacijos teikia vartotojams savo paslaugas kartu su įvairių gamintojų teikiama produkcija. Anot McGinn ir Welsh (1999), švietimo rinkos sistemą sudaro 3 pagrindinės grandys: 1. Gamintojai; 2. Teikėjai; 3. Vartotojai.

INTERESŲ GRUPĖS Švietimo organizacijoje galima išskirti keletą pagrindinių interesų grupių: 1. Švietimo organizacijos darbuotojai; 2. Besimokantieji; 3. Besimokančiųjų tėvai.

Išorinių interesų grupės: 1. Vietos bendruomenės; 2. Steigėjai; 3. Darbdaviai; 4. Švietimo organizacijas aptarnaujančių įmonių atstovai; 5. Vyriausybė; 6. Žiniasklaida ir kt.

Norint sėkmingai bendrauti su įvairiomis interesų grupėmis, švietimo organizacijų vadovams rekomenduojama atlikti jų analizę: Interesų grupių nustatymas. Galių įvertinimas. Ginamas požiūris. Suvokimas.

Kokių veiksmų vadovas galėtų imtis, atlikęs analizę? Roberts (2002) siūlo keletą veiksmingų strategijų: 1. Derybos, kuriomis siekiama pakeisti interesų grupių požiūrį. 2. Išteklių perskirstymas paremiant šalininkus ir susilpninant oponentus. 3. Naujų sąjungininkų įsigijimas ir oponentų suskaidymas. 4. Požiūrio į švietimo organizaciją keitimas.

BENDRAVIMAS SU TĖVAIS Tėvai – pati gausiausia ir įtakingiausia tiesiogiai su mokykla susijusi, arba vidinė, interesų grupė. Pasak Ainscow ir Muncey (1998), moksleivių tėvus galima suvokti kaip: Kliūtį; Potencialius pagalbininkus; Partnerius; Vartotojus.

Mokyklai turėtų rūpėti, kaip įtraukti tėvus į savo gyvenimą. Epstein (1995) siūlo tokį veiklos būdų sąrašą: Tėviškai; Bendraudama; Vadovaudamasi savanoriškumo principu; Patarimais; Priimdama sprendimus; Bendradarbiaudama su bendruomene.

Redding (2000) atkreipia dėmesį į galimas klaidas ir problemas, kurių reikėtų vengti norint laiduoti sėkmingą tėvų įtraukimą į mokyklos veiklą: Pernelyg siaurai suprantamas tėvų įtraukimas; Pernelyg maži mokyklos lūkesčiai; Pedagoginio personalo pasirengimo stoka; Netinkamas laiko planavimas; Neigiama tėvų patirtis ir psichologinės nuostatos.

ŠVIETIMO ORGANIZACIJŲ ĮVAIZDŽIO FORMAVIMAS Cutlip, Center ir Broom (2000) nurodo, kad teigiamą organizacijos įvaizdį visuomenėje formuoti padeda: 1. Viešoji informacija. 2. Reklama. 3. Visuomeninė veikla. 4. Lobizmas. 5. Santykiai su rėmėjais.

Formuojant teigiamą mokyklos įvaizdį, svarbų vaidmenį atlieka šios interesų grupės: 1. Tėvai. 2. Mokyklos personalas. 3. Mokiniai. 4. Pramonės ir verslo atstovų. 5. Specifinių interesų turinčios visuomenės grupės. 6. Žiniasklaidos atstovai. 7. Vietos ir centrinės švietimo valdžios atstovai.

Aukštosios mokyklos įvaizdžio formavimo procese dalyvauja šios interesų grupės: 1. Studentai. 2. Dėstytojai. 3. Absolventai. 4. Pramonės ir verslo atstovai. 5. Vyriausybė. 6. Žiniasklaidos atstovai. 7. Tėvai.

DĖKOJU UŽ DĖMESĮ!