5. ŠVIETIMO PASLAUGŲ EKONOMINIS EFEKTYVUMAS Dr. V.PELECKIENĖ 2012 m.

Paskaitos tikslai: Supažindinti studentus su: 1.Švietimo ekonominio efektyvumo rodikliais; 2.Švietimo biudžetu; 3.Nauda, kurią suteikia švietimas; 4.Švietimo asmeninėm ir socialinėm pelno normom.

. Ką nagrinėja švietimo ekonomikos mokslas?

Švietimo ekonomika – mokslas nagrinėjantis: darbo resursų rengimą, paskirstymą, vartojimą, rinkos ypatumus, darbo jėgos kokybės gerinimo problemas.

Nustatant švietimo ekonomikos efektyvumą atsiveria plačios galimybės atlikti teorinius ir taikomuosius tyrimus: įdėjimų į žmogiškąjį kapitalą ekonominio efektyvumo tyrimai mikro ir makro lygiuose, palyginamoji investicijų efektyvumo analizė ir t.t.

. Koks Lietuvos dirbančiųjų skaičius?

Lietuvos dirbančių skaičius: Lietuvos Statistikos departamentas duomenimis: 2011 m. II ketvirtį dirbančiųjų buvo 1,164 mln., t.y. 4% daugiau nei m. II ketvirtį dirbo 1,123 mln. žm., 2009 m. tuo pat metu – 1,209 mln. žm.

Svarbiausias socialinės aplinkos rodiklis yra šalies gyventojų skaičius Verslui naudinga kai šalies gyventojų skaičius auga, nes: 1. didėja potencialių jos prekių vartotojų, 2. didėja darbo jėgos pasiūla.

Švietimo ekonominis efektyvumas Tam tikslui būtina palyginti : išlaidas (sąnaudas) ir naudą ( rezultatus).

Švietimo ekonominio efektyvumo nustatymas apima tris nuoseklius etapus: 1. Išlaidų struktūros nustatymas ir įvertinimas; 2. Gaunamos naudos struktūros nustatymas ir įvertinimas; 3. Išlaidų ir rezultatų palyginimas.

Jei gyventojų daugėja labai lėtai tai mažėja potenciali vartotojų rinka ir darbo jėgos pasiūla. Verslui turi didelę reikšmę ne tik žmonių skaičius, bet ir kokio amžiaus žmonių šalyje gyvena. Gimstamumo rodikliai yra labai svarbūs įmonėms, kurios arba teikia mokymo paslaugas arba gamina kūdikių priežiūros priemones

2011 m. Švietimo sričiai skirta 5 mlrd. 559 mln. litų nacionalinių lėšų, kurios naudojamos visų lygių : ikimokyklinio, bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo sistemoms palaikyti.

Iš švietimui skiriamų lėšų, pedagogų, apimant ikimokyklinį, bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas darbo užmokesčio fondas sudaro apie 2,7 mlrd. litų. Iš švietimui skiriamų nacionalinių lėšų 37 mln. litų buvo numatyta projektams, įgyvendinamiems su ES parama, bendrafinansuoti.

Švietimo rezultatai –t.y. gaunama nauda labai įvairi: Natūrali ; Vertinė ; Netiesioginė; Asmeniška ( individuali ); Išorinė ( visuomeninė ).

Natūrali nauda Žmogus turintis aukštesnį išsilavinimą gauna ir didesnį atlyginimą; Turi didesnes galimybes įsidarbinti prestižiniuose darbuose; Gali geriau prisitaikyti prie esamų pokyčių, mokslinės techninės pažangos.

Vertinė nauda Darbo užmokesčio augimas priklauso nuo bendro ir socialaus pasirengimo: - išsilavinimo; - nuolatinio kvalifikacijos kėlimo.

Tiesioginė nauda švietimo ekonominis efektyvumas, kuris nustatomas tiesioginiu: piniginių pajamų ir išlaidų santykiu.

Netiesioginė nauda – atvirkščiai - netiesioginiu piniginių pajamų ir išlaidų santykiu.

Asmeniška ( individuali) nauda naudinga pačiam besimokančiam, tėvams, šeimai. Darbuotojo pajamos pagrinde auga priklausimai nuo jo: išsilavinimo augimo, ir amžiaus.

Išorinė ( visuomeninė) nauda yra naudinga visumoje, kurią gauna kiti žmonės arba visuomenė. Tai socialinės naudos augimas, t.y.: - nusikalstamumo mažėjimas, - žmonių su aukštesniu išprusimu gausėjimas, - geresnis auklėjimas.

Pelno norma skaičiuojama pačiam sau. Švietimo ekonomikoje pelno norma yra: Asmeninė – atspindi santykį tarp švietimo išlaidų ir naudos atskiram žmogui - įvertinama atlyginimo prieaugiu dėl išsilavinimo atskaičiuos tiesioginius mokesčius. Švietimo išlaidas sudaro tik asmeninės besimokančiojo išlaidos. Visuomeninė ( socialinė) – atspindi santykį tarp visuomeninės naudos ir išlaidų.

Nauda, kurią suteikia švietimas : informacijos aspektu, kaip individui taip ir visuomenei didesnį efektą duoda žmogus su aukštesniu išsilavinimu. Pats žmogus informacinis produktas, pasižymi savybėmis kurios nebūdingos kitoms priemonėms. Darbuotojas kuris atsisakė toliau mokytis, gauna atlyginimą už žemos kvalifikacijos darbą.

Žmogus kuris mokosi atsisakęs dirbti ir gauti atlyginimą investuoja į informacinio švietimo produkto sukūrimą. Gauna ne piniginį o informacinį švietimo atlyginimą. Tie sugebėjimai po kurio laiko darbe duos didesnę naudą : augs jo darbo našumas, jo atlyginimas. Informacinis produktas tada įgauna piniginę formą.

Mokslo fondas ( kapitalas) Tai intelektualus kapitalas – turi tiek natūrinius tiek vertinius rodiklius. Mikro lygis - apima ir individą ir organizaciją. Individo formalus išsilavinimo lygis, žinių, intelekto lygis, organizacijos lygis. Makro lygis - nukreiptas į ekonomiką, mokymo įstaigų skaičius, mokytojų ir dėstytojų skaičius, aukštųjų mokyklų studentų skaičius tūkstančiui gyventojų.

Mikro intelektualaus kapitalo vertiniai rodikliai : asmeninės tiesioginės išlaidos išsimokslinimui, prarasti uždarbiai mokymo procese, išlaidos darbuotojų apmokymui bendrojo lavinimo mokyklose, vidutinės išlaidos darbuotojų apmokymui per metus, išsimokslinimo lygis organizacijos lygyje.

Makro lygio vertiniai rodikliai: švietimui skiriama BVP dalis; išlaidos skaičiuojamos vienam mokiniui; bendras švietimo fondas.

Pelno norma ir švietimo ekonominis efektyvumas Pagal formą švietimo ekonominis efektyvumas panašus į: pelno normą.

Švietimo asmeninės ir socialinės pelno normos (mažėja) kur: r – metinė pelno norma; AI – investicijos; PDr, SDr – privatinė ir socialinė diskonto norma; Pr, Sr – papildomų investicijų privati ir socialinė pelno norma; P* – privatus optimumas; S* – socialinis optimumas.

Pelno normų mažėjimo tendencijos Ir viena, ir kita pelno norma mažėja didėjant investicijoms, t.y. abi linijos turi mažėjantį pobūdį. Tai atspindi pelno mažėjimo dėsnį. Kaip matyti iš paveikslo, kiekvienoje atkarpoje socialinis pelnas didesnis už asmeninį

Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? 1. Didelis aukštai kvalifikuotų specialistų skaičius gali užtikrinti didesnę naudą todėl, kad didesnė aukštai kvalifikuoto darbo pasiūla leidžia įsigyti kvalifikuotą darbo jėgą žemesne kaina ir kad yra nauda iš lankstaus reagavimo į rinkos ekonominius pokyčius.

Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? 2. Dėl reikiamos informacijos trūkumo būsimieji besimokantieji neįvertina investicijų naudos į įgūdžius ir sugebėjimus. 3. Mokesčiai, ypač progresyviniai, sumažina asmeninę švietimo pelno normą, lyginant su socialine pelno norma.

Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? 4. Jeigu yra didelė tikimybė, kad pirmoje eilėje bedarbiu taps nekvalifikuotas darbuotojas (kas ir vyksta tikrovėje), tai socialinė švietimo pelno norma viršys asmeninę pelno normą. 5. Jeigu firmos turi monopolinę valdžią, joms bus naudinga padengti kai kurias darbuotojų paruošimo išlaidas.

Kai kurių tyrimų rezultatai Žinomas švietimo ekonomikos specialistas G. Psacharopoulos empirinių tyrimų pagrindu švietimo efektyvumo ir profesinio darbininkų paruošimo srityje gavo eilę įdomių rezultatų.

Įdomūs rezultatai: 1. socialinė švietimo pelno norma mažėja žymiai augant nacionalinėms pajamoms. 2. pradinio mokymo pelno norma yra žymiai didesnė negu vidurinio mokslo, 3. vidurinio mokymo pelno norma didesnė už aukštojo mokslo pelno normą.

Svarbus tokių išvadų pagrindas yra išlaidų dydis: universitetinis išsilavinimas kainuoja žymiai daugiau, negu pradinis ar vidurinis mokslas.

G. Psacharopoulos pateikia duomenis apie švietimo socialinės pelno normos dinamiką Daugumoje besivystančių šalių su žemomis pajamomis vienam gyventojui : socialinė išsilavinimo pelno norma : - pradinio - 23 proc., - vidurinio – 15 proc., - aukštojo mokslo – 11 proc.

Labiausiai išsivysčiusiose šalyse socialinė pelno norma pradiniam išsilavinimui sudaro 14 proc., viduriniam – 10 proc., aukštajam – 8 proc.

Tyrimai, kuriuose buvo palyginamas akademinis ir profesinis išsilavinimas parodė, kad vidutiniškai akademinio pelno norma siekė 16 proc., profesionio –11 proc. Lemiamas veiksnys yra išlaidos: profesinis paruošimas reikalauja didesnių išlaidų, negu akademinis išsilavinimas.

Prarastų pajamų teoriją pradėjo naudoti T. Shultzas. Švietimo ekonomikoje koncepcija nepanaudotų galimybių kaina tapo pagrindu naudojant sampratą prarastas uždarbis. Besimokantieji, pasiekę darbingą amžių ir tęsiantys mokymąsi vidurinėje mokykloje ar koledže (o vėliau - universitete), šia prasme praranda uždarbį lygų tam, kurį gauna jų dirbantys bendraamžiai.

Prarastas uždarbis Tiems, kurie nusprendė tęsti mokslus, nepanaudotų galimybių kaina bus tos pajamos, kurias jie praranda dėl priimto sprendimo. Prarastas uždarbis įvairiose šalyse: gali sudaryti nuo 40% iki 70% bendrų švietimo išlaidų.

Prarasti atlyginimai tam tikra prasme yra visuomenės nuostoliai, todėl jie įjungiami į bendras švietimo išlaidas. Jų dalis labiausiai išsivysčiusiose šalyse dažnai viršija realias švietimo išlaidas (JAV jų dalis svyruoja 50-60% nuo visų išlaidų aukštajam ir viduriniam mokymui).

Darbuotojo uždarbis su atitinkamu bendro ir specialaus išsimokslinimo lygiu susideda iš dviejų pagrindinių dalių: Pirma dalis sudaro tą uždarbio dalį, kurią jis gautų turėdamas nulinį išsilavinimą. Antroji dalis - atlyginimo augimas dėl išsilavinimo arba žmogiškojo kapitalo pajamos.

Uždarbis žmogaus, turinčio išsilavinimą Yn = Xo + RCn, kur: Yn - uždarbis žmogaus, turinčio n metų išsimokslinimą; Xo - uždarbis žmogaus, turinčio nulinį išsimokslinimą; R - investicijų į švietimą normatyvinis efektyvumas; Cn - investicijų apimtis n metų mokymo laikotarpyje.

Aukštojo išsilavinimo ekonominis efektyvumas bus lygus dviejų asmenų atlyginimų skirtumui, gauto per visą darbinį periodą: baigusio universitetą ir gavusio tik vidurinį išsilavinimą.

Aukštojo išsilavinimo ekonominis efektyvumas Ekonominę išsilavinimo universitete naudą galima įsivaizduoti kaip papildomas pajamas, kurias: gaus universiteto absolventas, lyginant su vidurinės mokyklos absolventu. Šį pajamų skirtumą galima nustatyti ir palyginti su švietimo išlaidomis.

Aukštesnis išsilavinimas atitinkamai duoda didesnę naudą. Pastebimas dėsningumas: darbuotojo pajamos auga priklausomai nuo jo išsilavinimo augimo ir amžiaus, tačiau iki tam tikros ribos metų (arti pensijinio amžiaus). Po šios amžiaus ribos visų išsilavinimo lygių darbuotojų pajamos staigiai mažėja.

Pelno normos rodiklis užima centrinę vietą žmogiškojo kapitalo teorijoje; Jis įgalina palyginti investicijų atsipirkimą į žmogiškąjį ir fizinį kapitalą.

Visuomenės požiūriu išlaidos ir rezultatai, susiję su investicijomis į švietimą, nesutampa su atitinkama išlaidų suma ir rezultatais kiekvienam individui. Lygiagrečiai su tiesioginėmis individualiomis išlaidomis būtina įvertinti ir išlaidas iš visų kitų finansavimo šaltinių.

Negautos pajamos (prarasti atlyginimai) šiuo atveju interpretuojamos kaip: prarasta visuomenei potenciali nepagamintų prekių ir paslaugų vertė, negauti mokesčiai nuo darbo užmokesčio.

Individualių žmogaus pajamų padidėjimas dėl aukštesnio išsilavinimo vertinamas: kaip galima ekonominio augimo priemonė. Šiuo atveju aukštojo išsilavinimo rezultatų rodikliu tikslinga laikyti individualių uždarbių sumą iki mokesčių išskaičiavimo (nominalų darbo užmokestį).

Jungtinėje Amerikos Valstijose visuomeninė pelno norma skaičiuojama nuo 1939 m. kai buvo atliktas gyventojų surašymas, o nuo 1970 m. kasmet skaičiuojama ir asmeninė pelno norma.

Aukštojo išsilavinimo pelno normos daugelyje išsivysčiusių šalių išliko stabilios ir sudarė proc. Žymus jų sumažėjimas įvyko XX a. 8 dešimtmetyje - apie 5-8 proc. XX a. pabaigoje pelno normos šiek tiek pakilo. Pelno normų kritimą kai kurie ekonomistai įvertino kaip per didelių investicijų į žmogiškąjį kapitalą ženklą.

Dėl to jie pasiūlė apriboti tolesnes investicijas į švietimą. Tačiau praktiškai valstybės, atvirkščiai, padidino investicijas švietimui ir ėmėsi eilės priemonių palaikyti švietimą. Išsamiau šie klausimai gvildenami kapitaliniame G. Psacharopoulos ir M. Vudholo darbuose.

Visumoje firmos nesuinteresuotos vykdyti mokymą ir darbuotojų paruošimą savo sąskaita, išskyrus ypač specializuotą paruošimą konkretiems firmos tikslams. To pasėkoje visuomenėje nėra pasiekiamas socialiai optimalus investicijų į švietimą lygis. Optimumo pasiekimas reikalauja valstybės subsidijų.

Pavyzdžiui, bedarbių perkvalifikavimas nors ir reikalauja papildomų išlaidų, tačiau visuomenei dėl eilės socialinių ir ekonominių priežasčių tokios išlaidos gali būti pakankamai racionalios ir pagrįstos.

Besivystančiose šalyse išryškėjo tokia ypatybė: vyrų pradinio išsilavinimo pelno norma aukštesnė, negu moterų, o vidurinio ir aukštojo mokslo: aukštesnė moterų 13 proc., negu vyrų 11 proc.

Išsilavinusios moterys: turi mažiau vaikų, stengiasi auklėti ir rūpintis vaikais geriau. Tai ypač svarbu besivystančioms šalims su sparčiais gyventojų augimo tempais ir dideliu vaikų mirtingumu.

Amerikiečių specialistai švietimo ekonomikos srityje L. Lesli ir P. Brikmanas XX a. pabaigoje atliko tyrimą tema Ekonominė aukštojo mokslo vertė Visapusiškų tyrimų išvadoje buvo suformuluotos tokios išvados.

Išvados: Investicijos į aukštąjį mokslą, daromos privačių asmenų, pilnai atsiperka ir atneša žymią naudą. Privačių investicijų į mokslą atsipirkimo koeficientas (asmeninė pelno norma) bakalauro laipsnio gavimui sudaro nuo 11,8 iki 13,4 proc., magistrui - 7,2 proc. ir filosofijos daktarui - 6,6 proc.

Ekonominis aukštojo mokslo efektyvumas pasilieka pakankamai aukštas ir turi augimo tendenciją. Pažymimas didelis aukštojo mokslo indėlis į ekonomikos augimą ; žymi aukštųjų mokslo įstaigų, ypač universitetų, įtaka ekonominei regionų padėčiai.

Socialinė aukštojo mokslo pelno norma taip pat didelė Visuomenės išlaidos aukštajam mokslui atsiperka daugiau, negu buvo manoma. Visuomeninių išlaidų atsipirkimas bakalaurui (diplominis lygis) sudaro 11,6- 12,1 proc. Visumoje aukštasis mokslas daro žymią įtaką perskirstant pajamas tarp turtingųjų ir neturtingųjų.

Mokesčio už mokslą įtaka Aukštojo mokslo išlaidų pasikeitimas turi įtakos studentų priėmimui. Mokesčio už mokslą didinimas veda prie priėmimo mažėjimo, į ką pakankamai negatyviai reaguoja studentai..

Pagalba studentams Esama pagalbos studentams sistema (stipendijos, paskolos) išplečia galimybes: jauniems žmonėms iš įvairių sluoksnių įsigyti aukštąjį mokslą bei galimybes pasirinkti mokymo įstaigos tipą.

Pelno normų palyginimas išryškina tokį dėsningumą: kuo aukštesnis paruošimo lygis, tuo žemesnė pelno norma. Tarptautiniuose palyginimuose taip pat pastebimas pelno normų mažėjimas, kylant išsilavinimo lygiui. Ekonominis švietimo naudingumas mažėja didėjant nacionalinėms pajamoms, tenkančioms vienam gyventojui.

Investicijų į žmogų skirtumas nuo indėlių į banką Lėšos, kartą įdėtos į banką, atneša mums naudą ir pajamas tol, kol mes tų lėšų nepasiimsime iš banko. Lėšos, išleistos žmogui, jo kūrybiniam potencialui didinti, jo vidinei struktūrai tobulinti, atneša daugkartinę naudą ir pajamas visam gyvenimui.

Galima suformuluoti labai svarbią išvadą: integralinis investicijų naudos principas būdingas tik investicijoms į žmogų. Tai yra labiausiai apsimokančios iš visų įmanomų investicijų. Nėra alternatyvos investicijoms į žmogų nei ekonominiu, nei socialiniu, nei kitais požiūriais.

Kai individas priima sprendimą ir numato nuoseklius veiksmus jis tuo pačiu metu nekreipia dėmesio į jokią kitą veiklą, kuria jis galėtų užsiimti. Jeigu individas nusprendė mokytis dailide, jis negali tuo pačiu metu priimti sprendimo dėl gydytojo profesijos įgijimo. Žmogų galima vertinti kaip subjektą, į kurį vienu metu gali būti nukreipta tik viena profesija. Švietimo investicijos į žmogų pasižymi viena kitos eliminavimo savybėmis.

Einamųjų išlaidų padidėjimas galimas dėl bedarbystės rizikos Esant ilgai cikliškai bedarbystei, individas gali imtis dalinio išlaidų panaudojimo, siekiant išlaikyti kvalifikaciją šioje profesijoje. Jeigu žmogus priverstas reinvestuoti dėl technologinių pasikeitimų, sulaužiusių jo ankstesnės specialybės ekonominę vertę, tai tiek visuomenės, tiek ir individo požiūriu atsiranda naujos investicinės išlaidos ir pajamos.

Klausimai kartojimui 1.Kokie yra švietimo ekonominio efektyvumo rodikliai? 2.Koks yra Lietuvos 2012 m. švietimui skirtas biudžetas? 3.Kokią naudą suteikia švietimas? 4.Kas sudaro švietimo asmeninę ir socialinę pelno norma?