II. ŠVIETIMO REFORMA IR POLITIKA Dr. V.PELECKIENĖ 2012

Paskaitos tikslai Supažindinti studentus su : 1.Švietimo reformos būtinumu; 2.Švietimo reformos eiga; 3.Švietimo politikos formavimu; 4.Kodėl Lietuvoje stringa reformos?

Švietimo reforma Švietimo reforma prasidėjo 1988m. ir vyksta iki dabar. Pirmasis etapas vyko iki 1997 metų; Antrasis etapas 1998 – 2001 metais; Trečiasis etapas 2001 – 2004 metais.

I etapas iki 1997 m m. paskelbta: tautinės mokyklos koncepcija, švietimo reformos pagrindai – mokyklų tipai, ugdymo turinio koncepcijos, mokyklų nuostatai. Reorganizuota kultūros ir švietimo ministerija (dabar švietimo ir mokslo ministerija). Pradėta aukštųjų ir profesinių mokyklų pertvarka. Reorganizuota studijų doktorantūros tvarka. Įvesta tripakopė programa, atsivėrė keliai mainų programoms.

Antrasis etapas1998 – 2001 metai: kuriama vieninga tęstinė lietuvių švietimo sistema, aprėpianti formalųjį ir neformalųjį švietimą, išplėtojant valstybinių ir privačių švietimo įstaigų tinklą. Prioritetiniai tikslai : studijų modernizavimas, švietimo kokybės gerinimas, studijų sąlygų tobulinimas, švietimo sistemos harmonizavimas.

Trečiasis etapas – 2004 metai Strateginiai planai į ateitį. Apibendrinami atlikti rezultatai, tikslinama programa ir plėtojama švietimo sistema.

Švietimo reformos problemos: nepakankamas švietimo sferos finansavimas. per mažos lėšos skiriamos studentų paruošimui. maži dėstytojų ir mokytojų atlyginimai (vieni mažiausių Europoj). Mokslui ir tyrimams skiriama 1,9% BVP Europoje, o Lietuvoj - 0,7% BVP.

Švietimo reformos problemos: 1.menkėja studijų kokybė, ne pagal valstybės kišenę yra studijų vietų skaičius. Kyla grėsmė diplomų nuvertėjimui. 2.menka materialinė mokslo bazė( pvz. – kompiuteriai). 3.didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo mokyklų. 4.nuotolinio distancinio mokymo plėtojimo stoka. 5.per didelis dėstytojų ir mokytojų krūvis. Europoj dėstytojo valandų norma – 400 valandų. 6.Dalis mokytojų nėra specialistai. 7.trūksta autobusiukų moksleiviams vežioti.

Reformos pasiekimai: 1.prieita prie dešimt metų pagrindinio ir dvylika metų vidurinio ugdymo mokyklose. 2.įdiegta valstybinių brandos egzaminų sistema. 3.atsirado vadovėlių, programų, pasirenkamų dalykų. 4.išsilavinimas visuomenei tapo labai svarbus. 5.priėjimas prie mokinio krepšelio. 6.suformuota keturių pakopų profesinių mokyklų sistema. 7.švietimą pradėjo remti verslo įmonės.

Vyriausybės nutarimu Nr patvirtintos Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatos. Jose buvo numatyta nuo 2002 m. pradžios įgyvendinti principą pinigai paskui mokinį, tai yra nustatyti moksleivio krepšelį – tikslines valstybės lėšas vaiko ugdymui finansuoti.

Moksleivio krepšelio lėšos skirtos 1.mokytojų atlyginimams, 2. pavadavimui, 3.socialiniam draudimui, 4. kvalifikacijos tobulinimui, 5. vadovėliams, mokymo priemonėms, 6.valdymui, mokyklos bibliotekai, 7.pedagoginei socialinei 8.ir psichologinei pagalbai.

Įgyvendinus švietimo finansavimo reformą lėšos mokyklų steigėjams buvo skiriamos pagal moksleivių skaičių. Be moksleivių krepšelių, ugdymo įstaigų biudžetą sudarė: lėšos, kurias pastato eksploatacijai, komunalinėms išlaidoms ir kt. skiria įstaigos steigėjas, taip pat tikslinės lėšos programoms ir projektams vykdyti, rėmėjų ir kitos lėšos.

Trys moksleivio krepšelio įvedimo etapai: Pirmasis etapas metais vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriama 1/3 moksleivio krepšelyje nustatytų lėšų. Steigėjas moksleivių krepšelius bendrojo lavinimo mokyklai paskiria atsižvelgdamas į joje esančių sutartinių moksleivių skaičių. Iki 15 proc. moksleivių krepšelių lėšų steigėjas gali perskirstyti bendrojo lavinimo mokykloms ugdymo procesui finansuoti;

2) Antrasis etapas 2002 m. rengiant LR 2003 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo projektą, švietimo ir mokslo ministro teikimu nustatomas moksleivio krepšelio dydis ir numatomos valstybės biudžeto lėšos valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo procesui finansuoti. Vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriama 2/3 moksleivio krepšelyje nustatytų lėšų, o steigėjas gali perskirstyti iki 10 proc. skiriamų lėšų.

Trečiasis etapas Nuo 2004 metų moksleivio krepšelio dydis ir lėšos mokyklų steigėjams nustatomi ir skiriami tokia pat tvarka kaip ir antrajame etape. Vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriamos visos moksleivio krepšelyje numatytos lėšos. Steigėjas gali perskirstyti mokykloms iki 10 proc. skiriamų lėšų.

Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje nedidelė nacionalinio produkto dalis, tenkanti švietimui, yra kur kas mažesnė, negu daugelio besivystančių šalių. Išsivysčiusios šalys, kurių nacionalinis produktas, tenkantis vienam gyventojui, dešimtis kartų viršija Lietuvos BVP, švietimo reikmėms skiria kur kas didesnę lėšų dalį. Dėl prastos ekonominės situacijos švietimas iki šiol nėra finansuojamas kaip prioritetinė mūsų raidos sritis.

Lietuvos BVP dalis švietimui ir mokslui

Prancūzijos išlaidos švietimui, proc. nuo BVP

Prancūzija Prancūzijos išlaidos aukštajam mokslui palaipsniui mažėjo nuo 1999 m., kai jos sudarė daugiau nei 1,25 proc. BVP m. BVP dalis švietimui nukrito iki šiek tiek daugiau nei 1,2 proc. (žr. 1 diagramą).

Vokietijos išlaidos švietimui, proc. nuo BVP

Vokietija Vokietijoje išlaidos švietimui per 2003 m. jšiek tiek sumažėjo, palyginti su 2002 m., tačiau 2004 m. BVP išlaidos švietimui vėl išaugo iki 1,4 proc. BVP

Švietimo įstatyme užfiksuota kad švietimas - prioritetinė Lietuvos Respublikos raidos sritis, tačiau tai tik deklaracija. Kad finansavimo švietimui neužtenka, rodo ir tai, kaip nuskurdo dauguma mokyklų: tiek bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų, tiek ir aukštųjų.

Dėl lėšų stokos neatnaujinama mokyklų įranga, mokymo priemonės. Neseniai pasirodė keletas naujų vadovėlių bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau to nepakankama, kad susikurtų konkurenciją skatinanti vadovėlių rinka. Bibliotekos beveik negauna naujų knygų ir žurnalų.

Švietimo išlaidų struktūrą sudaro: 1.Tiesioginės besimokančiųjų (jų tėvų) išlaidos; 2.Sąlyginės išlaidos, kurios paskaičiuojamos negautų atlyginimų pavidale ir kurias turi besimokantys aukštesnėse mokymosi pakopose; 3.Tiesioginės valstybės išlaidos švietimui; 4.Sąlyginės valstybės išlaidos švietimui, kurios skaičiuojamos kaip negauti mokesčiai nuo besimokančiųjų negautų atlyginimų, prarastų uždarbių.

2010 m. – suėjo VIENERI METAI MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS REFORMAI Buvo džiaugiamasi šiais pagrindiniais nuveiktais darbais: 1.Visa apimtimi finansuojamos studijos 2.Garantuojamas studijų socialinis prieinamumas 3.Sukurtos ir stiprinamos paskatos studijų kokybei rastis 4.Aukštosios mokyklos įgyja visavertę autonomiją 5.Lietuvos mokslas orientuojamas į tarptautinę kokybę 6.Integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai (slėniai) – šiuolaikinių technologijų proveržis

Ką numatė reformos aukštųjų mokyklų autonomijos ir atskaitomybės visuomenei srityje? Išplėsti aukštųjų mokyklų autonomiją ir pagerinti jų valdymą perduodant joms turto disponavimo teises ir padidinant aukštųjų mokyklų tarybų vaidmenį – taip bus didinama aukštosios mokyklos atsakomybė už savo veiklos rezultatus, tarybose dalyvaujant socialiniams partneriams.

Mokslo kokybės srityje: Sustiprinti mokslo programinio-konkursinio finansavimo sistemą išplėtojant Lietuvos mokslo tarybos funkcijas – taip siekiant didesnio mokslinės veiklos tikslingumo, ryšio su visuomenės ir ūkio poreikiais, mokslinių tyrimų kokybės augimo. Pakeisti mokslo veiklos rezultatų vertinimo ir finansavimo principus, labiau pabrėžiant kokybinį vertinimą, derinant ilgalaikį bazinį su konkurenciniu programiniu-konkursiniu finansavimu.

Deja KT 2011 m. gruodžio 22 d. pripažino kad Konstitucijai prieštarauja šios Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos: vienas iš esminių valstybinių aukštųjų mokyklų struktūros pertvarkos elementų - aukštųjų mokyklų savivaldai būdingų valdymo funkcijų perdavimas tarybai, kurią sudarant akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos, valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo organų įgaliojimai nutraukiami 2011 m. gruodžio 31 d. nesibaigus jų kadencijai.

Konstituciniam Teismui (KT) išaiškinus, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius teigia, kad šiuo metu jie : pildą teisinio reguliavimo vakuumą; Seime įregistravo: Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą.

Tuo pačiu metu opozicija taip pat įregistravo įstatymo pataisas Ministras atkreipė dėmesį, kad: opozicijos įregistruotas laikinasis įstatymas pateiktas: nesikonsultavus su akademine bendruomene, studentais, kitais suinteresuotais asmenimis

G. Steponavičiaus aiškina, kad: po Konstitucinio Teismo išaiškinimo svarbu atlikti būtinus darbus, kurių laukia akademinė bendruomenė ir be kurių gali būti sutrikdyta kasdienė universitetų ir kolegijų veikla.

G. Steponavičius aiškina Dabar būtų nekonstruktyvu imtis didelės apimties darbų - keisti visas įstatymo nuostatas, kurias KT pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Juo labiau - tokius svarbius dalykus kaip valstybinių aukštųjų mokyklų valdymas. Tam būtinos konsultacijos su akademine bendruomene, teisės specialistų siūlymai ieškant geriausio sprendimo.

Skubos tvarka siūloma: pataisyti tas nuostatas, kurias suspendavus stabdoma aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų finansinė veikla. Be to, po konsultacijų su akademinės bendruomenės atstovais teikiame ir naują studentų rotacijos terminą - kas vieneri studijų metai.

1-ir metai rotacijai siūlomi kad dalis aukštųjų mokyklų studijas organizuoja tokiu būdu, kad semestras nesutampa su akademiniu mokymosi laikotarpiu, nes atsiskaitoma už visus studijų metus, t.y. pagrindinės studijų patikros rezultatas fiksuojamas studijų metų pabaigoje.

Kreditas siejamas su studijų metais Mokslo ir studijų įstatymas studijų rezultatų vertinimo vienetą - kreditą sieja su studijų metais. Vieneri studijų metai šiuo metu yra aiškiausias reguliarios studijų rezultatų peržiūros ir atitinkamai vykdomos studentų rotacijos terminas.

Pasiūlymai dėl valdymo siūlant nustatyti laikiną teisinį reguliavimą dėl valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo, teikiami įstatymo 21 ir 22 straipsnio pakeitimai: dėl aukštųjų mokyklų finansų valdymo.

Funkcija spręsti su finansais susijusius klausimus Projekte suteikiama valstybinių aukštųjų mokyklų senatams (akademinėms taryboms): jie tvirtins universiteto lėšų (taip pat lėšų, skirtų vadovų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką bei svarbiausius su tuo susijusius sprendimus; tvirtins rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitą.

Taip pat siūloma priimti patikslinamojo pobūdžio pakeitimus įstatymo 7, 10 ir 69 straipsniuose: nustatant prievoles nevalstybinėms aukštosioms mokykloms ir mokslinių tyrimų institutams atsiskaityti visuomenei už joms paskirtų valstybės biudžeto naudojimą, prilyginant Lietuvoje įsteigtų užsienio aukštųjų mokyklų filialų statusą nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.

Opozicijos siūlymai Seimo socialdemokratų partijos frakcijos nariai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Juozas Olekas įregistravo: Laikinojo mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuriuo laikinai būtų galima valdyti valstybines aukštąsias mokyklas.

Laikinojo mokslo ir studijų įstatymo projekte siūloma: atstatyti aukštųjų mokyklų autonomiją, kad rektoriaus rinkimų teisės būtų atiduotos senatui; priežiūros ir kontrolės taryba būtų formuojama taip, kaip pasisakė KT; tiksliai aprašytos nuostatos dėl nemokamo mokslo gerai besimokantiems studentams.

Projekte siūloma nemokamą mokslą laiduoti tik tiems gerai besimokantiems piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant pagal iš anksto paskelbtus skaičius jos nustatytų atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir jei mokymasis bei rezultatai po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio (kas pusę metų) atliktos studijuojamųjų dalykų žinių patikros atitinka gero mokymosi kriterijus.

Siūlomas Vyriausybės planavimas Vyriausybė privalėtų planuoti darbo vietų skaičių viešajame ir privačiajame sektoriuje, pagal tai jaunieji specialistai galės prognozuoti, ar turės darbą ateityje.

Laikinojo įstatymo projekte teigiama, jog gerai besimokančiais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų, kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis negu aštuoni pagal dešimties balų vertinimo skalę.

Laikinojo įstatymo projekte Visiems piliečiams, priimtiems į aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą, iki pirmos žinių patikros laiduojamas nemokamas mokslas. Įvedama galimybė nemokamai mokytis socialiai remtiniems studentams.

Jeigu po žinių patikros studento mokymosi rezultatai neatitinka nustatytų gero mokymosi kriterijų, jis netenka teisės į nemokamą vietą, užleisdamas ją tam studentui, pasiekusiam gero mokymosi kriterijų lygį. Praradęs nemokamą vietą studentas, norėdamas tęsti studijas, privalo mokėti nustatyto dydžio įmoką

Mokantis studijų įmoką studentas galės imti paskolą iš valstybės studijų fondo, tad jis nebeįsipareigos komerciniams bankams mokėti dideles palūkanas. gali gauti dalinį įmokos kompensavimą, jei toliau gerai mokosi

Pateiktus projektus reglamentuojančius mokslą ir studijas, numatoma svarstyti sausio dienomis neeilinėje Seimo sesijoje.

Kodėl Lietuvoje stringa svarbiausios reformos? Jau du dešimtmečiai nepriklausomybės, o politikai vis dar kalba, kad kai kurios svarbiausios reformos iš esmės nepradėtos. Tai pagrinde liečia sveikatos apsaugos ar švietimo institucijų tinklą.

Ar galime sau leisti? Tikrai negalime sau leisti, kad mokinių vienam mokytojui turėtume beveik dvigubai mažiau, nei Vokietijoje. Pagal ligoninių lovų skaičių tūkstančiui gyventojų taip pat esame vieni pirmaujančių Europos Sąjungoje (ES).

Kokios yra neūkiškumo priežastys? Apie šiuos dalykus šnekama jau daug metų, problemos suvokimo lygis yra didelis, ne viena viešojo sektoriaus efektyvumo studija tuos dalykus yra konstatavusi, Bet didelio progreso iš esmės nėra.

Bandymai aiškinti priežastis Yra daug teorinių aiškinimų kodėl viešasis sektorius yra linkęs būti pernelyg didelis. Pvz., R.Kuodis mano, kad nemažą to perteklinio išsipūtimo gali paaiškinti vadinamoji bendrųjų išteklių problema. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, biudžeto lėšų gavėjai yra išsibarstę, o finansų ministerija, anot jų, turi surinkti pakankamai pajamų, kad patenkintų jų norus. Kiekvienas iš asignavimų valdytojų, nekreipdamas dėmesio į kitų poreikius, turi savo išlaidų prioritetus, kuriuos gali geriau patenkinti melždamas bendrąjį biudžetą. Tai ir yra bendrųjų išteklių problema

Bendrųjų išteklių problema Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, biudžeto lėšų gavėjai yra išsibarstę, o finansų ministerija, turi surinkti pakankamai pajamų, kad patenkintų jų norus. Kiekvienas iš asignavimų valdytojų, nekreipdamas dėmesio į kitų poreikius, turi savo išlaidų prioritetus, kuriuos gali geriau patenkinti melždamas bendrąjį biudžetą.

Kaip tai atrodo praktiškai? Iš finansų ministrės išgirdome, kad ministerijų ir joms pavaldžių institucijų poreikiai 2011 metais buvo didesni visais 4 mlrd. litų, palyginti su 2010 metais. Institucijos šalies biudžeto sudarymo procese jau įprato naudoti įvairius triukus.

Naudojami triukai paprastai lėšų prašoma daugiau nei reikia, tikintis, kad : finansų ministerijai neišvengiamai nupjovus, jų bus tiek, kiek iš tikrųjų norėta.

Problema yra ir atskiro žmogaus lygmenyje kai liečiame tokias viešai teikiamas paslaugas kaip sveikatos apsauga, švietimas ar keliai. už šias viešąsias paslaugas valdžia tiesiogiai neima iš gyventojų visos sąnaudas padengiančios kainos, bet iš dalies ar net pilnai subsidijuoja šių paslaugų teikimą, naudodama bendrąsias mokestines pajamas. Paprastai taip daroma dėl paslaugų prieinamumo, lygybės didinimo ar skurdo mažinimo sumetimų.

Natūralu, kad naudos gavėjai: kurie nesusiduria su tiesiogine ir pilna teikiamos paslaugos kaina, rems didesnes viešųjų paslaugų programas. Panašus argumentas galioja ir viešųjų išlaidų mažinimo reformoms. Juk naudos gavėjai paprastai yra koncentruota ir įtakinga grupė ir potencialiai daug prarastų dėl finansavimo apkarpymo, todėl dažnai jie linkę streikuoti ar per lobistus ginti savo interesus.

Priešingai, mokesčių mokėtojai yra išsibarstę ir laimėtų santykinai nedaug, jei, būtų kažkiek sumažintas mokytojų skaičius. Todėl daugelyje šalių ir stringa panašios reformos, o viešosios programos turi tendenciją pūstis.

Tad kaip pasiekti didesnį efektyvumą viešąjame sektoriuje? Būtinas centrinis strateginis komitetas, kuris turėtų geresnį viešųjų lėšų panaudojimo alternatyvų naudos vaizdą, ir kuris galėtų geriau palyginti konkuruojančius pasiūlymus kaip išleisti mokesčių mokėtojų pinigus, nei išsibarstę ir labai savanaudiški asignavimų valdytojai.

Ką daryti? Subsidiarumo principas labai populiarus ES: tai sprendimų priėmimo principas, nustatantis, kad: jie turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi. Bet šis principas nesako, kad viską turime nuleisti į kuo žemesnį valdžios piramidės lygį!

Deja, Lietuva šioje srityje yra padariusi kritinių klaidų. Pavyzdžiui, mokyklos ar ligoninės priklauso savivaldai, bet jų finansavimas didžiąja dalimi ateina iš centro. Kodėl tada vietos politikai turėtų sutikti uždaryti pustuštę mokyklą ar ligoninę, jei tai yra magnetai, kurie į rajoną pritraukia centro lėšas?

Jei vyriausybė nori pajudėti į priekį su švietimo ar sveikatos apsaugos tinklų optimizavimu, ji turi : 1.arba susigrąžinti jį į centrinį lygį, 2. arba suteikti didelį finansinį savarankiškumą savivaldybėms, kad jos pradėtų rimčiau galvoti apie prioritetus. Pirmasis variantas, R.Kuodžio nuomone, yra geresnis būdas pajudėti iš aklavietės.

Švietimo politika Lietuvoje: Skirstomoji ( išteklių paskirstymas) Perskirstomoji Materialioji ( susijusi su konkrečių išteklių skirstymu) Etapinė Nuolatinė ( švietimo politikos dokumentai) Varžomoji ( numato ką drausti ir ką riboti) Laisvinamoji ( siekiama išlaisvinti iš suvaržymų) Svarbus politikos įvertinimas, taisytinos klaidos, trūkumai. Turinys – tai ką valdžia numato daryti – strategija. Forma – kaip tai įgyvendins

KLAUSIMAI 1.Švietimo reformos būtinumas. 2.Švietimo reformos eiga, problemos. 3.BVP dalis švietimui ir mokslui Lietuvoje. 4.BVP dalis švietimui Prancūzijoje, Vokietijoje. 5. Švietimo išlaidų struktūra. 6.Reformos pasiekimai. 7.Konstitucinio teismo sprendimai. 8.Siūlomi Švietimo ir mokslo įstatymo pakeitimai. 9.Kodėl Lietuvoje stringa reformos? 10.Neūkiškumo priežastys. 11.Bendrųjų išteklių problemos. 12.Lietuvos švietimo politika.